Problema šeima: nelikite abejingi

Problema šeima: nelikite abejingi
Problema šeima: nelikite abejingi
Anonim

Gyvenimas ne visada klostosi taip, kaip įsivaizduojame. Idealūs jaukūs namai, mylintys tėvai, talentingi vaikai, geras darbas – dažnai visa tai tik paveikslas iš blizgančio žurnalo. Bet ką daryti, jei pradžia sugadinta nuo pat pradžių, jei neveikianti šeima nuodija visas viltis? Ar gali padėti? Ir kas turėtų tai padaryti? Kokia stipri turi būti vyriausybės kontrolė ir kiek socialinės atsakomybės?

Pirma, turėtumėte apibrėžti sąvoką.

disfunkcinė šeima
disfunkcinė šeima

Neveikianti šeima ne visada yra skurdi arba nepilna. Vaikai gali turėti abu tėvus, gali būti gerovė, bet jei namuose smurtas ir žeminimas, jei tėvas ar mama geria ar vartoja narkotikus, jei kas nors yra įkalintas - visa tai liudija apie giliausią tokios „visuomenės ląstelės“disfunkciją. “. Gatvės našlaitės, elgetos iškart patraukia akį. Ir mums tampa aišku, kad tik neveikianti šeima gali leisti vaikams pasirodyti iš esmėspalikti savieigai ir besirūpinantys savo išlikimu. Bet ką daryti, jei viskas paslėpta už padorumo fasado? Jei už aukštos tvoros ir metalinių durų įvyktų tragedijos? Juk socialinės tarnybos vaiko iš tokios šeimos neprižiūrės: tėvai pašalpų neprašo, vaikai į gatvę neišvaromi. Problemos, žalojančios psichiką visam gyvenimui, iš pirmo žvilgsnio nepastebimos. Taigi, alkoholizmas ir, tuo labiau, narkomanija – ne tik „visuomenės nuosėdų“likimas. Tai ligos, kuriomis gali sirgti bet kas. Ir smurtas šeimoje ne visada vyksta tik lūšnynuose.

Be to, jei anksčiau neveikianti šeima galėjo tikėtis aktyvaus valstybės tarnybų įsikišimo - buvo priverstinio gydymo nuo alkoholizmo sistemos, blaivinimo stotelės, buvo suteikta pagalba

vaikai iš socialiai remtinų šeimų
vaikai iš socialiai remtinų šeimų

nemokama – dabar šios galimybės ribotos. Ir susidaro paradoksali situacija: vyriausybės lygmeniu išpučiamas tarptautinis skandalas: „Pikti amerikiečiai žudo mūsų vaikus!“, O šalies viduje problemos lyg ir nėra arba jie patikimai užmerkia akis. Kitų valstybių patirtis rodo, kad aukštas gyvenimo lygis neapsaugo nuo patologijų ir socialiai reikšmingų ligų. Neveikiančiai šeimai dažniau reikia psichologinės paramos ir pagalbos, o ne materialinės. Kas turėtų į tai atkreipti dėmesį, kam nerimauti dėl vaiko likimo?

Vaikai iš socialiai remtinų šeimų dažnai turi didelių psichologinių problemų. Jie turi aukštą nerimo lygįgali atsilikti plėtojant, jie neturi sąlygų gauti

vaikai disfunkcinėse šeimose
vaikai disfunkcinėse šeimose

kokybiškas išsilavinimas. Pirmiausia tokias problemas gali ir turi pastebėti žmonės iš artimiausios aplinkos: kaimynai, giminės, mokyklos darbuotojai. Abejingumas ir nesikišimas – tai priežastys, dėl kurių neveikiančios šeimos atimama galimybė gauti pagalbą. Daugelyje šalių viešieji pranešimai, skirti apsisaugoti nuo smurto, yra plačiai platinami. Be visuomenės pagalbos programų, valstybė ir ne pelno organizacijos teikia konsultacijas, aprūpina būstu, teikia psichologinę pagalbą. Pavyzdžiui, krizinių situacijų centrai ar pagalbos telefonu linijos pasiteisina. Neveikianti šeima nėra privati problema. Žmonės, kenčiantys nuo smurto, alkoholizmo, artimųjų priklausomybės nuo narkotikų, turėtų žinoti, kur kreiptis pagalbos. O svarbiausia – visuomenės galvoje būtina formuoti požiūrį, kad būtų apsaugotas silpnasis. Juk vaikai netinkamose šeimose labai dažnai kenčia tylėdami, niekuo nepasitiki ir negali pasidalyti savo problemomis. Krizių centrai smurto aukoms aprūpina stalą ir pastogę, padeda spręsti teisines ir teisines problemas. Žmonės turėtų žinoti, kad sunkiausioje situacijoje jie turi kur kreiptis pagalbos.

Rekomenduojamas: