Vaikų elgesys: normos, elgesio ypatybės, amžiaus standartai, patologija ir korekcija

2024 Autorius: Priscilla Miln | [email protected]. Paskutinį kartą keistas: 2024-02-18 05:49

Vaikas trypčioja ant šalia tavęs esančios sėdynės, garsiai juokiasi ar dainuoja, parduotuvėje krečia pykčio priepuolius, renka smerkiančius žvilgsnius. Darželyje skundžiasi, kad jis muša kitus berniukus, atima iš mažylių žaislus, tempia mergaites už uodegų. O gal mažylis, atvirkščiai, su niekuo nežaidžia ir tyliai laukia mamos prie lango, nesiblaškydamas žaidimų ir užsiėmimų? Koks vaikų elgesys laikomas norma ir kur yra jo ribos?

Įgimtas smalsumas

Kiekviena jauna (o gal ir ne visai jauna) moteris ar mergina, bent kartą gyvenime eidama pro vaiką, kuris pykčio priepuolis ištiko prie kasos aparato, su Kinder rankose, bet pagalvojo: „Mano niekada nepadarysiu.

Ir dabar gimė jis - ilgai lauktas ir mylimas kūdikis, o ką tik gimusi mama pasineria į visus motinystės sunkumus, malonumus ir džiaugsmus. Kažkaip staiga ir labai greitai paaiškėja, kad jos glėbyje – ne taikiai knarkiantis angelas, nušviečiantis viską aplinkui.žavinga šypsena.

Pirmuosius mėnesius mama susidoroja su pilvo diegliais, pogimdymine depresija ir nauju vaidmeniu – kažkas blogiau, kažkas geriau. Vaikas auga, fizinės problemos, atrodytų, jau atsiliko, bet vietoj jų atsiranda visai kitokio pobūdžio sunkumai.

Viskas prasideda gana nek altai – sulaukęs 4–5 mėnesių kūdikis išeina iš savo palaimingos mieguistosios palaimos ir pastebi jį supantį pasaulį. Smalsumas neleidžia jam ramiai miegoti ir valgyti. Tiesiog paima buteliuką ar krūtinę ir iškart atitraukia automobilio signalą už lango ar ryškios dėmės ant tapetų, užsnūsta vežimėlyje ir išgirsta kaukiančias varnas.

Motoriniai įgūdžiai taip pat persekioja – sulaukus šešių mėnesių mamai tampa sunku persirengti kūdikiui, kuris bando apsiversti, ko nors siekti ar kur nors nušliaužti.

Sąmoningumas ar instinktai?

Iki maždaug pusantrų metų vaikų elgesį valdo įgimti instinktai ir smalsumas. Reikalauti, kad kūdikis nustotų verkti, k altinti jį manipuliavimu, įtikinti pusantrų metų vaiką pasidalyti pelėsiu ar įtikinti, kad tempti katę už uodegos nėra gera mintis, tai reikalauja daug resursų ir praktiškai nenaudinga.

Nesvarbu, kaip apeliuosite į sąžinę, kūdikis apvers visas dėžutes, kurias gali pasiekti, ir smėlio dėžėje apvers smėlį ant varžovo galvos. Kovoti su tuo nenaudinga, o geriausia tiesiog susireguliuoti - iškelti viską, kas pavojinga aukščiau, į žemesnes lentynas padėti plastikinius indus ar žaislus, o gatvėje kibiro nesidalijusius atitraukti.sūpuoklės ir čiuožykla.

Sulaukęs maždaug pusantrų ar dvejų metų kūdikis šiek tiek suvokia. Jis vis dar negali susidoroti su savo norais ar nuovargiu, tačiau puikiai išpildo elementarius prašymus, kaip „atnešk stiklinę“ar „nedaužyk šiam berniukui mentele į galvą“. Senus metodus keičia nauji – įtikinėjimas ir pokalbis.

Ankstyvasis ikimokyklinis ugdymas

Iki trejų metų vaikai vis dar yra impulsyvūs ir praktiškai neturi valios, todėl kalbėti apie auklėjimą ar savo veiksmų tyčia bent jau anksti.

Treji metai yra didžiausias, sunkus pereinamasis laikotarpis, kuriam būdingas staigus vaikų elgesio pablogėjimas. Į mažo žmogaus sąmonės areną, iki šiol jis neatsiskyręs nuo mamos, įžengia savas „aš“.

Vaikas puikiai suvokia, kad jo norai gali ir labai dažnai nesutapti su jį supančių suaugusiųjų norais. Prisirišęs prie šios minties, mažasis žmogelis visais įmanomais būdais pradeda ginti savo individualumą – daro viską ir visada nepaisydamas.

Trejų metų krizė

Trejų metų krizė ką nors aplenkia vėliau, ką nors anksčiau, bet be jos niekaip neapsieisite – tai svarbus galutinio atsiskyrimo nuo motinos ir savęs supratimo laikotarpis.

Negalima teigti, kad vaikai būtinai nori suerzinti savo tėvus ar juos nuliūdinti. Ginti savo „aš“ir savo laisvės ribas atsiranda gana nesąmoningai. Ir šiuo laikotarpiu kai kuriose tėvams teks užleisti valdžios vairąsrityse, nesvarbu, ar valantis dantis, dedant maistą į lėkštę ar rengiantis į darželį, užmerkite akis ir iškvėpkite.

Trejų metų krizė laikoma sunkiausia ir labiausiai provokuojančia ikimokyklinio amžiaus vaikų elgesio pablogėjimu. Geriausias vaistas nuo trejų metų krizės laikomas sąlyginio pasirinkimo vaikui suteikimas, kai mažylio prašoma pasirinkti, pavyzdžiui, kaliaropę ar brokolį, arba kai mama klausia: „Ar valysi dantis. po to, kai nusiprausi veidą, ar prieš? Tai sumažina pasipriešinimą, nes suteikia savivertės jausmą ir galimybę rinktis.

Vyresniojo ikimokyklinio ugdymo įstaiga

Apie 4 metus viskas stos į savo vietas, tėvai pripras prie kūdikio gyvenimo monopolio praradimo, vaikas tobulės ir išbandys naujus įgūdžius ir laisves, kol ikimokyklinukas supras kad jo laisvė kažkur baigiasi. Būtent nuo 4 metų prasideda naujas vaiko raidos etapas, kuris gali trukti iki 5-6 metų.

Iš pradžių kūdikis, apsvaigęs nuo savo savarankiškumo ir pasirinkimo laisvės, pakankamai lanksčiu ir supratingu tėvų elgesiu, nejaučia nešvaraus triuko. Kol staiga suvokia, kad tarp dalykų užklysta už tam tikrų ribų. „Kodėl iš tikrųjų brokoliai ar kaliaropės?“jis klausia: „Kodėl ne saldainiai?“

Nuo šios akimirkos prasideda aktyvus leistino ribų tyrinėjimas su nuolatiniais bandymais jas plėsti. Nenuostabu, kad šiame amžiuje vaikų socialinis elgesys gerokai pablogėja. Ir gali būtivisiškai nelygus. Pavyzdžiui, sode, kur priimtinos elgesio normos yra aiškiai apibrėžtos ir nekintamos, vaikas gali gerai elgtis, tačiau namuose, kur mama leidžia tai, ką tėtis uždraudė, kils chaosas.

Jaunesnysis studentas

Laikui bėgant vaikas įgyja patirties, plečiasi žodynas, tobulėja bendravimo įgūdžiai. Maždaug 5-6 metų ikimokyklinukas supranta, kad ne viskas ir ne visada sprendžiama kumščiais, ir išmoksta bendrauti kitaip.

Kartu su gebėjimu derėtis vaikas ugdo savyje tokią savybę kaip gudrumas. Anksčiau ar vėliau pirmokai ar vyresni ikimokyklinio amžiaus vaikai pradeda apgaudinėti, išsisukinėti nuo atsakymų. Tai ne visada yra melas visa to žodžio prasme.

Kai kurie vaikai vilioja mažesniuosius pažadais saldumynų ar žaislų, kažkas kursto kitus draugauti prieš ką nors. 6-7 metų amžiaus bausmes pageidautina sumažinti iki minimumo, nes jos tik sukelia pasipiktinimą ir agresiją. Šiuo metu pokalbis tampa pagrindiniu dalyku.

Tokio amžiaus vaikai gerai reaguoja į įvairias pamokančias istorijas, pasimatuokite knygų ir animacinių filmų herojų atvaizdus. Pirmos klasės mokiniai vis dar mėgsta diskutuoti ir aptarti visas savo gyvenimo akimirkas, todėl turėtumėte naudoti šį atvirumą kalbėdami apie nepageidaujamas ar nepriimtinas jų elgesio akimirkas.

Gatvė ir mokykla

Vaikų elgesys mokykloje dažnai skiriasi nuo elgesio gatvėje ar namuose. Čia didžiulį vaidmenį atlieka ne tik ugdymo įstaigos nustatyti rėmai, bet ir mokytojo asmenybė. Kuo mokytojas yra patrauklesnis vaikui, tuo jis laiko jį teisingesniu, tuo geriau jis elgsis.

Dažnai mokykliniame amžiuje žmonės susiduria su agresyviu vaikų elgesiu. Čia žmonės skirstomi į dvi stovyklas: aukas („Na, daryk ką nors su juo!“) ir nusik altėlius („Ką aš su juo darysiu, jis visai nepaklūsta“).

Už vaikų elgesio koregavimą atsako psichologai arba socialiniai pedagogai. Tėvai taip pat turėtų atsiminti, kad agresija, kaip taisyklė, nekyla nuo nulio, tai yra meilės stokos atspindys.

Agresyvus vaikas savo elgesiu tarsi aiškiai parodo jį supantiems suaugusiems, kad jam reikia papildomos paramos, paramos ir dėmesio.

Krizė ir ramybė

Vaikų elgesio raidai būdingi šuoliai: po krizės visada ateina poilsio laikotarpis, kurio metu pamažu kaupiasi įtampa ir atsiranda dar viena krizė. Kiekvienos amžiaus krizės metu tėvai turėtų šiek tiek atlaisvinti vadeles ir suteikti vaikui naują savarankiškumo ir atsakomybės lauką.

Turėtumėte žinoti, kad noras tiesiog nuslopinti krizinio amžiaus vaiką tik sukels naujus agresijos ir nesusipratimų protrūkius. Suaugęs žmogus turi būti protingas, supratingas ir išradingas, kad padėtų vaikui išbristi iš sunkaus amžiaus ir šiek tiek paaugti.

Šešios vaikystės krizės – žingsniai kelyje į pilnametystę

Psichologai nustato tik šešias pagrindines vaikystės krizes, kurioms būdingareikšmingas vaikų elgesio pablogėjimas. Nepaisant nurodyto amžiaus, visos krizės yra labai sąlyginės ir nuo nurodytų skaičių gali nukrypti keliais mėnesiais ar net metais.

• Naujagimių krizė. Pirmieji keli mėnesiai yra vieni iš sunkiausių mažo žmogaus, kuris pereina iš gimdos į savarankišką egzistavimą, gyvenime.
• Vienų metų krizė. Kūdikis užaugo ir išmoko vaikščioti. Pirmą kartą jis pradeda atsiskirti nuo mamos ir įsiklausyti į savo norus. Šiame amžiuje vaikai itin neigiamai reaguoja į bet kokius suaugusiųjų draudimus.
• Trejų metų krizė. Vienas iš sunkiausių laikotarpių mažo žmogaus gyvenime. Pasireiškia kraštutiniu negatyvizmu, protestu prieš suaugusiųjų taisykles, nepriklausomybe, užsispyrimu ir užsispyrimu.
• Septynių metų krizė. Vaikas praranda vaikišką spontaniškumą ir naivumą, siekia gauti išorinį įvertinimą, socialinius kontaktus. Septynmečiams būdingas pretenzingumas ir elgesio manieros, nepaaiškinamos agresijos protrūkiai.
• Paauglių krizė. Paprastai jis prasideda maždaug 13 metų amžiaus ir yra susijęs su hormoniniais pokyčiais, vykstančiais vaiko organizme. Paaugliams būdingas emocinis nestabilumas, emancipacijos troškimas ir konfliktai su aplinkiniais suaugusiais.
• Paauglystės krizė aplenkia vaikus 17-18 metų amžiaus, kai hormonų audros jau atsiliko. Žmogus siekia galutinai atsiskirti nuo tėvų, tačiau kartu patiria padidėjusį nerimą ir nervingumą, dažnai agresyviai reaguoja į bet kokią pagalbą ar patarimą.

Patinka kūdikiuišeimos kultūros atspindys

"Nemokykite savo vaikų. Jie vis tiek bus tokie kaip jūs. Ugdyk save" yra išmintinga anglų patarlė.

Vaiko elgesio kultūra visiškai atspindi šeimos santykių ir suaugusiųjų santykių kultūrą. Vaikai, užauginti šeimose, kuriose viešpatauja atviri santykiai, kur visi visada pasirengę dialogui ir kompromisams, kaip taisyklė, yra lankstesni ir ištikimesni nei jų bendraamžiai, auginami griežtumo ir paklusnumo atmosferoje.

Kiekvienas suaugęs žmogus bet kokioje gyvenimo situacijoje (automobilyje, teatre, kine, eilėje, kamštyje, parduotuvėje), bendraudamas su nepažįstamais ar nemaloniais žmonėmis, turi atsiminti, kad vaikai jo neklauso, o atidžiai stebi. Ir per šiuos stebėjimus jie įsisavina ir įsisavina tam tikrus elgesio ir reakcijos modelius.

Blogas vaikų elgesys: prevencija

Kaip sakoma, bet kokios ligos geriau užkirsti kelią nei gydyti. Taip pat ir vaikų krizėms, nepaisant to, kad jų išvengti nepavyksta, geriausia žengti pasiruošus.

Viena iš pagrindinių sąlygų – draugiškos, atviros aplinkos namuose kūrimas, noras suprasti vaiką ir jam padėti, kad ir kokioje situacijoje jis būtų.

Antra sąlyga yra pakankama, kokybiškas bendravimas su vaikais. Vaikui gyvybiškai svarbu, kad suaugusieji jį maitintų energija, savo meile, meile. Svarbu ne tik puse ausies klausytis, kaip praėjo jo diena ar ko išmoko mokykloje. Svarbu čia dalyvauti, diskutuoti, pasiteirauti irkur nors patylėti, leisti jiems išsikalbėti ar atsainiai ką nors patarti. Ir tik tada blogo elgesio problema amžinai liks praeityje, o krizės praeis nepastebimai.