Tėvystė Japonijoje: vaikas iki 5 metų. Vaikų auginimo ypatumai Japonijoje po 5 metų

2024 Autorius: Priscilla Miln | [email protected]. Paskutinį kartą keistas: 2024-02-18 05:49

Kiekviena šalis turi savo požiūrį į vaikų auginimą. Kai kur vaikus augina egoistai, o kai kur vaikams neleidžiama žengti ramus žingsnelis po žingsnio be priekaištų. Rusijoje vaikai auga griežtumo atmosferoje, tačiau tuo pat metu tėvai įsiklauso į vaiko norus ir suteikia jam galimybę išreikšti savo individualumą. O kaip su vaikų auginimu Japonijoje? Vaikas iki 5 metų šioje šalyje laikomas imperatoriumi ir daro ką nori. Kas bus toliau?

Švietimo užduotis

Kas yra svarbiausia bet kuriam japonui? Elgesio manieros, menas mylėti gyvenimą ir kiekvienoje jo akimirkoje matyti grožį, gerbti vyresnę kartą, mylėti mamą ir laikytis savo giminės. Būtent tokia dvasia Japonijoje vyksta vaikų auklėjimas. Vaikas nuo gimimo mokosi kultūros pagrindų. Japonai nemato nieko blogo ankstyvoje raidoje. Tačiau skirtingai nei Europos švietimo sistemoje, Japonijoje praktikuojama vizualinė ugdymo forma. Vaikas stebi mamos elgesį, žiūri edukacines programas ir kartoja tai, ką matė. Be to, vaikai ima pavyzdį ne tik iš savo tėvų, bet ir iš auklėtojų bei praeivių, taip pat iš šeimos draugų. Elgesio kultūrą lemia šalies tradicijos. Dėl šios priežasties pagrindinis japoniškojo auklėjimo uždavinys – užauginti visavertį kolektyvo narį, kuris pasižymėtų geromis manieromis ir gebėtų rasti bendrą kalbą su bet kuriuo žmogumi.

Mažo vaiko gydymas

Koks požiūris naudojamas auginant vaikus Japonijoje? Vaikas iki 5 metų yra imperatorius. Šis „titulas“suteikiamas bet kokios lyties kūdikiui. Iki 5 metų vaikas turi teisę daryti tai, ką nori. Mama tyliai stebi jauno pokštininko išdaigas ir tik kraštutiniais atvejais, jei vaikas padaro ką nors pavojingo gyvybei, uždraudžia daryti kvailystes. Tačiau tuo pat metu kūdikis neužauga egoistu. Proto ribas gali peržengti tik nesąmoningo amžiaus vaikai. Kai protas pradeda šviesti vaiko akyse, jis viskuo stengiasi mėgdžioti savo tėvus. Todėl nenuostabu, kad vaikai iki 5 metų, neapsunkinti jokių problemų, auga ramūs ir sveiki.

Kūdikiai auklėjami per televizijos programas ir pokalbius su mamomis. Moterys, kaip ir animacinių filmukų personažai, 5 metų vaikui pasakoja, kaip elgtis visuomenėje, pabrėžia, kad reikia gerbti vyresniuosius, taip pat stengtis neišsiskirti. Tokie pokalbiai yra puikūsįtakos vaikams. Vaikas gali rasti motinos žodžio patvirtinimą bet kur: gatvėje, parduotuvėje, vakarėlyje.

Japonijoje įprasta leisti vaikus į darželį nuo 3 metų amžiaus. Iki šio amžiaus kūdikis yra neatsiejamas nuo mamos. Būtent ši moteris jam tampa visatos centru. Mažylis su tėčiu matosi retai, tik savaitgaliais. Seneliai, taip pat bevaikiai vaiko motinos draugai negali jai suteikti visos įmanomos pagalbos. Tai draudžia tradicija. Moteris turi viską daryti pati.

Vaiko iki 5 metų baudimas

Rusijoje įprasta vaikus už bet kokius nusižengimus pasodinti į kampą. Visai kitoks požiūris į vaikų auklėjimą Japonijoje. Vaikas yra angelas net tada, kai daro piktas išdaigas. Ir jis nėra nubaustas. Žinoma, mama už įžeidimą galvos neglostys, bet vaiko nemuš ir ant jo nerėks. Toks požiūris padeda moteriai užmegzti emocinį kontaktą su savo vaiku. Mama puikiai supranta vaiko nuotaiką ir gali iš anksto nuspėti, kada jis darys triuką. Moteris, supratusi vaiko ketinimus, gali jį įspėti dėl bėdų arba trumpai paaiškinti, kodėl kūdikis neturėtų daryti to, ko jis iš tikrųjų nori. Tačiau tokias privilegijas turi tik vaikas iki 5 metų. Kai šis amžius praeina, kūdikis aktyviai mokomas gerų manierų. Tėvai netaiko fizinių bausmių. Ir kaip tada galima suvaldyti neklaužadą vaiką? Pagrindinis bet kurio japono siaubas – būti visuomenės atstumtam. Todėl vaikas nuo mažens supranta savo šeimos vertę sau. O mamos pasipiktinimas – pati baisiausia bausmė kūdikiui. Moters pyktis retai kada pasireiškia, bet vaikas nesąmoningai jaučia, kad įžeidimas gali būti neatleistas.

Išsilavinimas nuo 6 iki 15 m

Paprasta japonų šeima daug laiko skiria savo vaiko moralinėms vertybėms ugdyti. O mokymasis ir protinis tobulėjimas visada nutrūksta antrame plane. Pirmiausia vaikas turi būti paklusnus ir supratingas. Vaikas privalo laikytis tradicijų, dalyvauti visose šeimos šventėse, mandagiai bendrauti su suaugusiaisiais ir tarnauti visuomenės interesams.

Nuo 6 metų vaikas pradeda eiti į mokyklą. Nuo to laiko tėvai atleidžia save nuo atsakomybės už švietimą ir perkelia ją ant mokytojų pečių. Nepaisant to, mamos ir toliau kontroliuoja vaiką, lydi ir pasitinka iš mokyklos bei atidžiai stebi jo pažangą. Mokymasis žemesnėse klasėse nemokamas, o vyresnėse – mokamas. Todėl vaikų auklėjimo Japonijoje po 5 metų bruožas yra taupaus išlaidavimo įgūdžių pasiūlymas. Japonai neteikia didelės reikšmės pinigams, jie skiepija vaikams meilę gyvenimui, o ne banknotams. Tačiau treniruotės duoda daug dividendų. Todėl pasiturintys tėvai nori, kad jų vaikas baigtų mokamą mokyklą ir įstotų į universitetą. Žinios skatina Japonijos visuomenė, todėl asmuo, įgijęs aukštąjį išsilavinimą, laikomas privilegijuotu.

Įdomi Japonijos mokyklų ypatybė yra ta, kad mokinys kasmet keičia klasės draugus ir mokytojus. Ši sistema buvo sugalvota tam, kad mokytojai nepradėtųfavoritai, o vaikinai galėtų išmokti bendrauti naujoje komandoje.

Paauglių auginimas

Nuo 15 metų japonas laikomas suaugusiu. Šiame amžiuje jis baigia mokyklą ir pasirenka savo gyvenimo kelią. Paauglys gali tęsti mokslus aukštojoje mokykloje, tačiau norint ten įstoti, reikia surinkti labai gerus egzaminų balus. Tuo pačiu metu mokslas yra mokamas, ir ne kiekviena šeima gali leisti vaikui mokytis. Paaugliai gali stoti į kolegijas, kuriose jiems bus suteiktas vidurinis išsilavinimas. Daugeliui japonų patinka šis variantas, nes po mokymų jie gali būti iškart užsiregistravę dirbti.

Vaikų auklėjimas japonų šeimoje tęsiasi ir po 15 metų. Taip, jie nedaro spaudimo vaikui ir laiko jį suaugusiu. Tačiau paaugliai gali ilgai gyventi su šeima, kol nepradės užsidirbti patys. Kartais jauni vyrai ir moterys gyvena su tėvais iki 35 metų.

Kolektyvizmas

Sunku įvardinti pagrindinį vaikų auklėjimo metodą Japonijoje – ten viskas taip harmoninga ir tarpusavyje susiję… Labai įdomus aspektas yra grupės sanglaudos sampratos pasiūlymas. Japonai neįsivaizduoja savęs atskirti nuo visuomenės. Visiškai normalu, kad jie visą laiką yra akyse ir yra komandos dalis. Namuose žmonės yra šeimos dalis, o darbe – grupės, atliekančios tą pačią užduotį, dalis. Šis požiūris į švietimą turi daug privalumų. Ar žmonės turi gerą sąžinę, arvidinis cenzorius. Žmonės nepažeidžia įstatymų ne todėl, kad negali, o todėl, kad nenori. Nuo lopšio kūdikis mokomas, kad jis turi būti toks pat kaip visi. Individualumas ir visokios jo apraiškos nėra skatinamos. Žmogus turi suprasti, kad jis nėra vienas, jis yra tam tikrą misiją atliekančios grupės dalis. Todėl Japonijoje taip išvystyti visokie klubai ir profesinės sąjungos. Juose žmonės gali kartu nuspręsti, kaip pagerinti įmonės darbą, arba suprasti, ko tiksliai jų komandai reikia, kad jos darbas būtų produktyvesnis.

Kas sunkiausia auginant vaiką? Vaiko baudimas iš japonų tėvų problemų nesukelia. Jie tiesiog pagrasina, kad su kūdikiu niekas nedraugaus. Ši mintis labai gąsdina trapią vaikų protą. Tačiau net ir ištikus pykčiui mama nepaliks vaiko vieno, nes savo poelgiu gali sukelti vaikui rimtą psichologinę traumą.

Berniukai

Tradicijos japonų šeimose perduodamos iš kartos į kartą. Japonai lažinasi dėl berniukų auklėjimo. Dauguma darbuotojų, užsiimančių intelektualiniu darbu, yra vyrai. Taip atsitiko, kad jie laikomi kalnakasiais ir medžiotojais. Berniukai to mokomi nuo vaikystės. Vaikams visada draudžiama įeiti į virtuvę. Taip mama nuo mažens savo sūnui demonstruoja, kad šeimoje yra griežtas pareigų pasiskirstymas. Berniukai niekada nepadeda savo motinoms atlikti namų ruošos darbus. Iki 5 metų vaikai žaidžia savo malonumui, o po 6 metų pradeda sunkiai mokytis. Mokykla įpareigoja visus berniukus lankyti papildomus užsiėmimus. Taipo tėvai dažnai primeta savo sūnums įvairius ratus.

Tėvai ugdo savo sūnų tvirtumą ir savo pavyzdžiu demonstruoja meilę sportui. Japonai žaidžia futbolą ar regbį, mokosi naudotis briaunuotais ginklais, taip pat įvaldo kovos menus. Įkvepiu berniukus, kad jie turėtų būti šeimos galva. Tačiau iš tikrųjų atsakomybė už pinigų uždirbimą krenta ant vyrų pečių. Berniukai visą likusį gyvenimą yra stipriai prisirišę prie mamų, ir būtent šios mylimos moterys renkasi savo sūnui nuotakas.

Merginos

Moterys yra trapios būtybės, ant kurių pečių krenta visi namų ruošos darbai. Japonijos mergaitės auginamos kaip būsimos motinos ir namų šeimininkės. Nuo 6 metų jie padeda mamai virtuvėje, mokosi etiketo ir visokios moteriškos išminties. Dukros namų tvarkymo sunkumus ir rūpesčius visada dalijasi su mamomis po lygiai. Pagrindinė bet kurios japonės užduotis – būti gražiai ir ekonomiškai. Japonijos moterų išsilavinimas nevaidina didelio vaidmens. Bet išvaizda – taip. Gražus veidas gali padėti merginai susitvarkyti asmeninį gyvenimą. Japonės niekada nesiekia karjeros. Jie dirba savo malonumui ir dėl to, kad tai įprasta. Juk jie išauklėti pilnaverčiais kolektyvo nariais, tad mergina nuo darbų nesitrauks. Mergaičių auklėjime daug dėmesio skiriama išorinio įvaizdžio formavimui. Svarbu viskas: kalba, aprangos stilius, eisena, manieros. Merginos auklėjamos būti namų šeimininkėmis ir geromis mamomis.

Pagarba suaugusiems

Vaikų auginimo taisyklės Japonijojereguliuojamos tradicijų ir papročių. Didelį skaičių vaikų sunku išlaikyti, jei jie nepaklūsta pirmam prašymui. Dėl šios priežasties kūdikiams nuo kūdikystės skiepijamas tradicinis paklusnumas ir pagarba suaugusiems. Be to, visada laikomasi griežtos amžių hierarchijos. Maži vaikai nuo vaikystės įsisavina šias žinias, nes jie yra išdėstyti šeimoje. Vaikas turi ne tik seseris ar brolius. Jis visada turi vyresnę seserį arba jaunesnį brolį. Tokie posakiai skamba kiekvienu kreipiniu į žmogų, ir tai padeda kūdikiui suvokti savo vietą šioje hierarchijoje. Mamos moko savo vaikus pagarbiai elgtis su vaikais pirmiausia su šeimos nariais. Vaikas turi gerbti mamą, tėtį, senelius. Jei vaikas išmoko pagarbos esmę, tada jie pradeda jį kelti į šviesą. Jei mažylis nesupranta, su kuo ir kaip su juo susisiekti, tuomet stengiamasi jį laikyti namuose ir net nerodyti kaimynams. Be to, kaimynai nesmerks tokio vaiko valios pasireiškimo, o kreivai žiūrės į tėvus.

Sveikata

Japonijos švietimo sistema skiepija vaikams meilę sveikai gyvensenai. Skirtingai nei Europos gyventojai, japonai nepiktnaudžiauja alkoholiu ir vartoja minimaliai tabaką. Nuolatinis buvimas gryname ore, sveika mityba ir sporto kultas padeda japonams teisėtai būti laikomais šimtamečiais. Vaikai sportuoti mokomi nuo 6 metų. Mokykloje vyksta kūno kultūros pamokos, daug dėmesio skiriama fiziniam vystymuisi šeimoje. Vaikai kasdien daro mankštą su tėvais, kartą per savaitę eina pasivaikščioti, dalis kurių yranuo sporto ar lankymosi parkuose, kurie padės vaikui įgyti ne tik naujų patirčių, bet ir naujų įgūdžių. Šlifuoti vaikystėje įgytus įgūdžius berniukai tęsia ir sulaukę paauglystės. Merginos po 15 metų sportuoja tik tam, kad išlaikytų gerą figūrą. Tačiau nuolatinis vaikščiojimas ir žaidimas su vaikais leidžia moterims be didelių sunkumų išlaikyti formą.

Pasaulio suvokimas

Skirtingai nei Europos gyventojai, japonai turi skirtingas vertybes. Žmonės nesivaiko šlovės ar karjeros, stengiasi būti arčiau gamtos. Pagrindinis japonų ugdymo uždavinys – išmokyti vaiką džiaugtis šio pasaulio grožiu. Žmonės gali valandų valandas grožėtis gėlės grožiu arba visą dieną praleisti vyšnių žiedų sode. Gamta japonams nuo seno buvo įkvėpimo š altinis. Tėvai moko savo vaikus ją garbinti.

Kiekvieną savaitę vaikai su tėvais vyksta į gamtą. Žmonės žavisi apylinkių grožiu, pietauja ir leidžia laiką atokiau nuo civilizacijos ir interneto. Pakanka prisiminti japoniškų sodų išdėstymą, ir žmogui viskas paaiškės dėl Tekančios saulės žemės. Akmenys soduose sustatyti ne pagal kažkokią išradingą sistemą, guli ten, kur menininkas juos padėjo, nes jam atrodė, kad čia akmuo atrodys harmoningiausiai. Žmonės nesistengia pasinaudoti viskuo, kas juos supa. Jie mokosi patirti grožį per kontempliaciją. Šis įgūdis padeda vaikams, taip pat suaugusiems, sumažinti psichinę įtampą ir išvalyti protą. Būtent žavėjimosi tuo akimirkomis žmogus gali būti vienas su savimi, o ne po amžinu kitų žvilgsniu.

Tapatybės praradimas

Japonai garsėja santūrumu ir meile darbui. Tačiau kokios yra auklėjimo, įkvepiančio žmogų kolektyvinei sąmonei, pasekmės? Žmogus praranda savo individualumą. Žmogus negali mąstyti atskirai nuo kitų. Jis visada palaikys minios nuomonę, nes nesugebės susidaryti savo minties. Ta pati programa bus liejama ir iš televizoriaus ekranų, ir iš mamos burnos. Visa tai skamba kaip Huxley's Brave New World. Žmonės tampa idealiais darbuotojais, kuriems valdžia sukuria iliuziją gyventi savaitgaliais. Kiekvienas, kuris netelpa į standartinius rėmus, yra bandomas sumenkinti ir moraliai palaužti. O tie žmonės, kurie nepasiduoda tokiam spaudimui, užima vadovaujančias pareigas. Bet, deja, Japonijoje labai maža dalis gyventojų gali laisvai mąstyti. Dėl kasdien iš visur skambančių nuostatų ir neabejotino senolių garbinimo sunku suprasti savo tikruosius norus ir vertybes. Suaugęs žmogus neturi šansų ištrūkti iš užburto rato. Sulaukęs 30 metų žmogus negali pakeisti darbo vietos, nes kelias į ugdymo įstaigą jam uždarytas, o neturėdamas išsilavinimo negali pretenduoti į kitas pareigas. Japonai taip pat negali palikti šeimos. Apie skyrybas niekada nekalbama. Jei šeima pavargsta, vienas iš partnerių apgaudinėja kitą. Net jei sutuoktinis sužino apie antrosios pusės ryšį, jis nieko negali padaryti. Tad belieka tik užmerkti akis prieš tokias „bėdas“. Beje, čia labai tinka kontempliacijos politika.

Japonai jau seniai pastebėjo sistemos trūkumus, tačiau šimtamečių tradicijų per naktį pakeisti neįmanoma. Be to, išsilavinimas duoda vaisių. Nepaisant to, kad japonų moralė kyla tik dėl laimės iliuzijos, gamyklos dirba kaip laikrodis. Žmonės yra visiškai atsidavę savo darbui ir, jei reikia, tuo gyvena. Japonija yra viena iš labiausiai išsivysčiusių šalių, nes kiekvienas žmogus širdimi ir siela nerimauja dėl įmonės, kurioje dirba, veikla. Tokia ugdymo sistema dar veikia, bet jau trūkinėja. Japonai su pavydu žiūri į vakariečius. Ten asmenys gali išreikšti savo individualumą įvairiomis formomis, japonai tokių privilegijų neturi. Netgi saviraiška per drabužius yra abejotina idėja. Turėtumėte rengtis taip pat, kaip ir visi kiti, kitaip yra tikimybė, kad žmogus bus juokiamas.