Prancūziški nėriniai: istorija, technika, apžvalgos

2024 Autorius: Priscilla Miln | [email protected]. Paskutinį kartą keistas: 2024-02-18 05:50

Prancūzija nėra nėrinių gimtinė, tačiau būtent ši šalis suteikė pasauliui įvairių audimo technikų ir pavertė nėrinius prabangos ir rafinuoto skonio sinonimu. Šiandien būtent prancūziški nėriniai puošia madingus viso pasaulio žvaigždžių ir visuomenės veikėjų apdarus. Jis prieinamas bet kuriai moteriai.

Nėrinių kilmė Prancūzijoje

Po Italijos ir Belgijos Prancūzija tampa trečiąja Europos valstybe, kurioje gimsta aukšti nėrinių gamybos standartai ir tradicijos. XVI amžiuje nėrinių mada Prancūzijoje tapo labai stabili karalienių Catherine ir Marie de Medici dėka. Abu jie buvo italai ir meilę nėriniams atsivežė iš savo šalies. Catherine netgi pasikvietė menininką iš Italijos Vinciolo, kuris kuria didelę tuo metu pasaulyje egzistavusių nėrinių raštų kolekciją.

Ažūrinį audimą su tuo metu madingu tinklinio ornamentu Prancūzijai tiekė Italija, kaip nėrinių gimtinė. Žinoma, tokie nėriniai buvo pasakiškai brangūs ir buvo prieinami tik turtingiausiems prancūzams.

Natūralu, kad Paryžiaus fashionistų noras turėti tokią produkciją namuose buvo didelis. O jau XVII amžiaus viduryje Alenkone atsirado amatininkų, kurios bandėpakartokite Venecijos nėrinių techniką.

Net finansų ministras neatsiliko nuo problemos. Jis suprato, kad pinigai iškeliauja į užsienį, o gaminant ažūrus buvo aukso kasykla. Jis padarė Alençoną amato centru. Be to, savo pilyje jis įkūrė savotišką mokyklą, kur įsakė 30 amatininkų iš Venecijos mokyti vietines merginas audimo meno.

Tačiau Italija nebuvo pasirengusi pasidalyti savo meistriškumo paslaptimis su kitomis šalimis. Kaip ir stiklo pūtėjus, nėrinių gamintojus persekiojo Italijos valdžia, o netrukus amatininkės buvo priverstos palikti Prancūziją. Tačiau prancūzes pavyko išmokyti šio amato, o vos po metų finansų ministras karaliui padovanojo pirmuosius vietinius nėrinius. Prancūzų rankdarbiai padarė karaliui įspūdį, ir jis įsakė neužsisakyti daugiau nėrinių iš kitų šalių. Visi turėjo pasirodyti teisme tik su vietinių amatininkų gaminiais.

Tolesnė prancūziškų nėrinių istorija

Pažymėtina, kad Alencon gaminamas adatomis siūtas gipiūras ne tik savo kokybe nenusileido itališkam, bet net ją pranoko. Prancūziškų nėrinių raštas buvo mažesnis, elegantiškesnis ir įvairesnis. Amatininkės siuvinėjo ne tik ornamentus, gėlių motyvus, bet ir gyvūnų bei žmonių figūras. Jie sukūrė daugybę tinklelių, kurie yra būsimų nėrinių pagrindas ir leidžia dar labiau paįvairinti kompoziciją. Papuošalas buvo pintas ne tik arklio plaukais, dailesniems darbams imti net žmonių plaukai. Ir patys piešiniai buvo sugalvotiišskirtiniai to laikmečio menininkai.

XVII amžiuje gipiūras, kaip siuvinėjimo pagrindas, buvo pakeistas lengvesniu ir subtilesniu tiuliu, o amžiaus pabaigoje buvo tendencija dėti raštą tik išilgai krašto, užpildant likusį erdvė su vadinamuoju „tūriniu“ornamentu – drugelių, gėlių ar musių išsibarstymu.

Chantilly nėriniai

Viena iš prancūziškų nėrinių atmainų, kuri tapo tokia populiari, kad plačiai naudojama iki šiol – Chantilly. Tai nėriniai, austi iš juodo šilko siūlų. Savo pavadinimą jis skolingas nedideliam miesteliui netoli Paryžiaus, kuriame XIX amžiuje pradėjo austi vadinamosios blondinės – kita audimo rūšis. Chantilly nėriniai vėliau išpopuliarėjo, kai buvo gaminami Kanuose ir Bayeux.

Chantilly pasižymi ne tik juoda spalva, bet ir korių pavidalo tinkleliu, taip pat ornamentu, kuris gali pakeisti audimo siūlų dažnį, kad raštas būtų gausesnis. Rašto kontūrai taip pat išsiuvinėti storesniu siūlu, todėl raštas išraiškingesnis.

Chantilly išpopuliarėjo Napoleono III laikais, iš jo dažniausiai buvo siuvami dideli daiktai – pelerinos, mantilijos, skėčiai, sijonai.

Chantilly – nuo istorijos iki dabarties

Technologinė pažanga suteikė Chantilly naują impulsą populiarumui. Atsirado galimybė siūti nėrinius mašina, todėl tapo lengviau prieinama. pradžioje visoje Europoje itin madinga iš lengvo viršelio ir Chantilly viršutinio sluoksnio susidedanti suknelė. Prie jo pridedamas šilkas ir juoda spalva.aksomas, kad būtų daugiau dramos.

Atėjus kinui, Chantilly tampa kino žvaigždžių palydove – Ava Gardner, Marlene Dietrich, Rita Hayworth pasitelkia dramatišką ir mirtiną šių nėrinių personažą.

Šiuolaikiniai dizaineriai nepamiršta prancūziško Chantilly žavesio. Jį galima rasti vakarinėse Prada, Valentino, Elie Saab ir kitų geriausių dizainerių suknelėse.

Shuttle tatting nėriniai

Šie nėriniai gavo savo pavadinimą iš prancūziško žodžio, reiškiančio „nerimtas“, tačiau kilęs ne Prancūzijoje. Tai toks senovinis rankdarbių tipas, kad jo šaknų nepavyko atsekti. Tačiau būtent iš Prancūzijos jis atkeliavo į Rusiją, kur gavo prancūzišką nėrinių pavadinimą.

Tai šaudyklės nėriniai, austi rankomis iš mazgų. Tattingam naudojami storesni ir stambesni siūlai nei kitų rūšių nėriniams, o iš pradžių šia technika buvo kuriami daugiausia interjero daiktai – užuolaidos, lovatiesės, šviestuvų gaubtai. XVIII amžiuje tatai taip pat puošia drabužius.

Šiandien dekoratyviniai kostiumo elementai, papuošalai ir bižuterija gaminami tatting technika. Tatting gamybai imamas storas šilko arba medvilninis siūlas ir, mezgant audimą, sukuria įmantrią trimatę kompoziciją.

Šiuolaikinė prancūziškų nėrinių gamyba

Šiuolaikinės technologijos leidžia kurti nėrinius mašininiu būdu, todėl tai yra prieinama ir labai paplitusi dekoratyvinė kostiumo puošmena. Tačiau ir šiandien yra gamintojų, kurie kuriarankų darbo šedevrai, kaip buvo XVII amžiuje – tikri prancūziški nėriniai. Jo kaina yra gana didelė, tačiau kokybė yra neprilygstama. Tokie nėriniai kuriami, pavyzdžiui, SOPHIE HALLETTE ir RIECHERS MARESCOT dirbtuvėse, o jų nėriniai, kaip ir prieš 200 metų, yra prabangos prekė. „Burberry“, „Gucci“ir kiti mados namai aprangas siuva iš savo nėrinių. Jį dėvi Kate Middleton ir karalienė Elžbieta.

Yra ir pigesnių gamintojų, pavyzdžiui, šiandien Rusijoje galite įsigyti gatavų nėrinių komplektų, pagamintų naudojant technologijas, kurios atkartoja prancūziškus nėrinius. Indonezija yra pavyzdys – būtent ši šalis gamina drabužius su prekės ženklu „Prancūziški nėriniai“.

Tačiau norintys kažko išskirtinio, kviečiami įsigyti autentiškų vintažinių prancūziškų nėrinių. Vintažiniai juostiniai nėriniai parduodami už 350 rublių, priklausomai nuo amžiaus, o gražesnių adatinių nėrinių galima nusipirkti už maždaug 1200 rublių. Paprastai šių retenybių galima rasti sendaikčių turguose visoje Prancūzijoje arba specializuotose parduotuvėse, prekiaujančiose senoviniais audiniais ir aksesuarais.

Nepaisant daugybės nėrinių rūšių, egzistuojančių visame pasaulyje, taip pat ir Rusijoje, būtent prancūziški nėriniai daugelį amžių išliko elegancijos ir rafinuoto stiliaus pavyzdžiu.